Praregėjau

Per ryto rūką, degančios ugnies liepsną, vėjo išjudintų lapų krentantį šokį, bangų mirguliavimą - kai saulės pėdos atsispindi jų viršūnėse, per žvilgsnius, kurie dviems dovanoja nebylią šypseną, per knygos puslapiuose sumestas raides, per tapetais virstančias trumpas žinutes, per kamščių laukimą atėjusias šalia pasedėti atidėtas mintis, per tą pievą kvepiančiu medumi žiedais, per pirmą žengtą ant girgždinčio sniego pėdą, per norų galvojimą, per bėgimą į kalną, vien kad pamatyt blėstančią saulę, kurią čionykščiai vadina saulėlydžiu, per delnų susikibimą, per ašaros nušluostymą, per beviltišką šauksmą viduj, nors taip norėtųsi išorėje, per saugų pokalbį garuojančių arbatos puodukų priešakyje, per veriantį nutraukimą kas tiek laiko svorio, per naujų mazgų rišimą, per pasidavimą tėkmei su pasitikėjimu. Praregėjau.

-kurema