"plona linija"

Labas širdie. jau ruduo. jauti turbūt? aplink viskas dažosi prinokusia geltona, jei dar saulė paliečia šiuos kraštu - rodos, sirpsta šiluma.

ir tuo metu už stiklo eina pamokos. dar žinai, tokios, kurias su mielu noru praleistum. visiškai nenoriu mokintis. o vėl ir vėl, ir vėl į tą pamoką grąžina. net jei pasilieki po pamokų kitose, lankai prailgintą traumų paleidimų grupę, išleidimo emocijų klasę. tave vis tiek grąžina į tą pamoką. neina susitarti. nei, kad socialinių valandų daugiau parinksi kitiems atrama pabūnant, nei dar kaip nors. vos spėji apsisukti - žiūrėk, vėl grąžina.
bandai bėgti, lyg neateini. tada dvigubą medžiagą paduoda.

nenoriu šitos mokintis. labai nenoriu. nenoriu atsiskirti. nenoriu kūrybinių ieškojimų, atradimo atskirai patirti. nenoriu. man už viską tai brangiau.

taip atkrito dar vienas bendras laikas. nuo pat pradžių gal ir nebuvo per labiausiai lemta.

matai - džiaugiasi, pildo svajones, gauna pilnus gyvenimo scenarijus. šeimą jau vaidins su kita. mano laikas jiems netinkamas. o tau lieka kita grupė ir heroja, kuria taip ar taip buvai mokykloj.

galim nebekartot tos vaidybos? nes dabar rėkčiau jei bėgti. BĖGTI iš visų pamokų. bėgti kur jautiesi spaudžiama ir neįdomi. kur, rodos, gaišinai savo laiką. nes, dievaži, TAIP IR BUVO.

mest pirmūnės atspausdintus diplomėlius ant storesnio kartono, lyg jie kažką reikštų. netylėti - atsikirsti. tegul pasikaria visi. čia tu, tu ir tik tu svarbiausia (dabar paprašyčiau dar kartą paskutinį sakinį perbėgti akutėm. taip, TU čia svarbiausia).

kodėl man taip per širdelę viskas eina? kodėl negaunu palengvinimų? kodėl svajonės taip neina į materializaciją? prašau atsakymų. nors atsakymų prašau. nusibodo kvestionuoti.

o jeigu jau tokie zen žodžiai aplanko, kad: “ooo, taigi taip turi būti”
tai tegul su instrukcijos lapeliu ateina, nes labai jau kvestionuoju.

alkstu kelioniu. savo. svajonių, energiuko, sprogio, dalijimosi. žydėjimo. pasiilgau.
kur aš? kur save palikau? kur pasikraut kur susirinkti?

taip apsimėtėm skausmais. keleta aštresnių atplaišų krisdamos smigo. iš vienos pusės - rodos, tik užkabino, bet rėžė gerai. atsikvėpavom. prisiminėm švelnumą.

kaip ir šituose potėpiuose. bangos panašiai gyvybingos, gal tik ne tokios aršiai kontrastingos, kai buvo tapytos. mane žodžiu galima arba nužudyti arba pakelti tiek, kad dangus būtų tik stotele. bet čia ir prasideda gyvenimo menas. čia ta plona linija.

- kurema