







šita kelionė verta atsiminimo.
švelniausio prisilietimo.
ir ne, istorija nesibaigia jų " gražiai ir laimingai".
bet ir neturi baigtis.
rankiojau pamestas savo frazes. sakinius. minčių nuotrupas. susigrąžinau pirmines sąvokas. naikinau iškreiptas reikšmes. gludinau tikrąsias.
iš knygų, dainų, pokalbių.
nugirstų dialogų ir istorijos pasakojimų.
rinkau save dalimis, lyg ruošdama išspręsti rebusą kuris atsakytų kas aš.
lyg stengiausi save atpažinti - ką iš tikro matau veidrodyje.
tenka pripažinti - aš gėris, kuris šviečiu. meilė, kurią dalinu. šiluma, kuria pasitinku. glėbys, kuriame saugu.
aš šviesa. niekur nuo to nedingsiu.
tik, gėrio gilumas turi analogišką tamsos žingsnį.
žaizdos gilumas - gėrio veiksmų atoveiksmį.
ne iš naivumo taip rūpinuosi ir tikiu Tavim.
iš gylio skausmo - kurį žinau.
nenoriu, kad būtum Tu jame.
nei akimirkos nenoriu.
todėl nežaisk tuo, prašau. randai likę, nors žaizdos ir gyja. bet tamsuma tik miega, ji nėra mirus.
čia nėra amžinybės.
bet vien paėmimas už rankos gali kainuoti ją. jau buvom per pagarbų atstumą vienas nuo kito. kuriame labai branginau.
norėčiau sakyti : "nebekvestionuoju Tavo veiksmų". bet klausiu. tik... nebe garsiai.
tyliai, savęs. visą tai užbaigdama šypsena, ne atsakymu. gal jo visiškai ir nereikia ?
Tu - moki būti. moki džiaugtis. tik įpratęs jau skubėdamas pasiimti viską. griebti lyg norėdamas nepamesti.
lyg, jei nepasiimsi aršiai - praleisi šansą paragauti pačio labiausiai prisirpusio skonio.
Tik, rodos taip slopini savo jautrią sielą. renkiesi greitą, nei nuolatinį.
rizikuoji, bet su atidėjimu.
norėjai šalia savęs ko nors vertesnio.
tad, leidau Tavo pasauliui pamiršti mano vardą.
nors vis dar prasilenkiam kasdienybėje žvilgsnių, minčių, prisiminimų, kūnų, šviesų.
grožis slepiasi matančiojo akyse, visgi.
net ir beviltiškai ieškant atsakymų.









